Žymės

, , , , , ,


Michailas Golovatovas. Įdomus personažas, tiesa? „– Buvote Vilniuje? – „Buvau, kartą prieš 20 metų“. Jei kas klaustų mano nuomonės, tai yra problemos eskalavimas, mėginant prislėpti ką nors svarbesnio. Diversija informacinio karo lauke. Tad, sakyčiau, pats laikas apsižvalgyti atidžiau. Dar pats to nepadariau, bet gal padarysiu. Žiūrėsim.

Tačiau, kadangi mane vidutiniškai domina kvailystės, pakliuvusios į mano akiratį, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną, susijusią su Golovatovo istorija. Kas man nuolatos atrodo keista, tai žmonės, mėginantys pateisinti Alfa būrio veiksmus „įsakymų vykdymu“ ar dar bet kuo kitu. Kas man yra šiaip sunkiai suvokiama, tai kaip nukeliaujama iki tokio lygio cinizmo. Nes tiems žmonėms iki profesionalaus cinizmo (pavyzdžiui, tokio kaip manasis) paprastai tolokai. Tad, manau, kalba neišmanymas arba durnumas. Tam tikslui sugalvojau palyginimą.


Yra situacijų, kuomet smurtinių veiksmų nepateisiname. Pavyzdžiui, šuniuko, numesto nuo tilto savo šeimininko, atvejis. Katino, pririšto prie būdos, kad nesitrintų prie žmonių. Įvairiausių kitų dalykų. Manau, ruoniukų žudymo atvejai mums pasirodytų vienodai žiaurūs, kaip ir, pavyzdžiui, japonų elgesio su delfinais įpročiai. Turbūt taip pat nekęstume ir delfinų skerdyklos direktoriaus, tiesa?

Tačiau kai  analogiški veiksmai yra atliekami su žmonėmis, tų pačių standartų netaikome. Prašyčiau atkreipti dėmesį į veiksmus, atliekamus kareivių (filmukas viršuje, 1:50-2:30), bei veiksmą, atliekamą nuotraukoje. Dabar raskite dešimt esminių skirtumų. Užsimojimas tas pats, apsigynimo šansai panašūs… Faktiškai, sausio 13 nedaug kuo skiriasi nuo ruoniukų žudymo. Nes aš randu tik vieną esminį skirtumą. Aukos rūšis kita.

Suprantu, kad gyvename nužmogėjusioje kultūroje, kurioje smurtas yra pramoga, kol jo pats nepatiri. Tad abejingumas kito skausmui yra numatytoji (defaultinė) pozicija. Tačiau reikėtų turėti omenyje ir šią perspektyvą, kai mąstome apie kone bet kokius (žinoma, taip pat ir šiuos) įvykius. Galbūt tuomet sugebėsime įžvelgti, kodėl tas šmikis yra vertas visų vykusių ir vyksiančių protestų, pykčio bangos, diplomatinių priemonių, kurių buvo imtasi ir viso kito? Juo labiau, kodėl tai yra pateisinama? Jei nepavyks, įsivaizduokite, kad jis spardo savo žmoną kasdien. Net ne žmoną, o šunį.

p.s. ta proga sumečiau nedidelį sausio 13–osios įvykių timeline’ą, kuris yra šiek tiek off-topic, bet mano blogo tipo blogui pravers bet kokiu  atveju. Jis nėra tiesiogiai susijęs su šiuo įrašu. Be to, liūdnokas. Bet nuorodą apačioje įmetu vistiek.


skaityti straipsnį „Vilnius, 1991 01 13