Žymės

, , , , , ,

čia Jums, Arūnai Gelūnai.

Pamėginkite įsivaizduoti tokią hipotetinę situaciją, kurioje Jūs mėgstate savo darbą. Išties mėgstate, ne tik todėl, kad viršininkas žiūri. Žinau, sudėtinga, tačiau pamėginkite. Pamėginkite įsivaizduoti neįsivaizduojama – situaciją, kurioje darbo valandos, po kurių Jus fiziškai išmeta (jei priešinatės) iš darbo vietos, Jums atrodo velniškai per trumpos. Tad Jūs parsinešate darbo namo ir, jausdamasis neįtikėtinai laimingas, padirbėjate iki vėlaus ar nelabai vėlaus vakaro. Keliatės ryte ir kartojate tą iš pradžių.

Duosiu Jums akimirką šituos dalykus įsisamoninti. Dabar įsivaizduokite: po atostogų ateinate į darbą ir Jums pasako, kad darbo namo neštis nebegalite, nebent už kiekvieną pasiimtą lapą norite sumokėti po 10 litų. O jūs parsinešdavote bent po keliasdešimt lapų per dieną – suma gerokai didesnė, nei per dieną uždirbate. Taip pat priduria, kad Jūsų kabinete, kuris anksčiau buvo atskiras, įsikūrė greitosios pagalbos priimamasis.


Jūsų stalą teko šiek tiek sumažinti – nuo šiol jis prikabintas prie važinėjančios lovos, kuria bus gabenami ligoniai. Taip pat teko iš Jūsų atimti kompiuterį. Galėtumėte atsinešti asmeninį, tačiau prie važinėjančios lovos nėra rozetės. Dar – darbo valandos sutrumpintos (turėsite 3 valandų pietų pertrauką, per kurią būsite fiziškai išmetamas iš pastato) ir Jums mokės už pasiekimus.

Juokiatės? Aš ne. Nes faktiškai man šiandien tai leido suprasti archyve. Šiuo metu dirbu su Lietuvos Metrika. Daug kas su ja dirba. Ne visi su archyve saugomais mikrofilmais. Vien keliems darbams, kuriuos galvojau parašyti per vasarą, man prireiks perversti kelis šimtus mikrofilmuotų rankraščių lapų (jau nekalbu apie stambiuosius darbus, kuriems prireiks perversti iki dešimties tūkstančių). Net nepaisant didelio archyvo užimtumo ir trumpų darbo valandų, iki šiol viskas sekėsi puikiai dėl vieno nuostabaus išradimo – skaitmeninės fotografijos.

Pleškinu sau šiandien archyve išsišiepęs, renkuosi medžiagą, kurią vakare, po bibliotekos darbo laiko, galėsiu namie apdoroti. Priėjusi prie manes archyvo darbuotoja (man netikėtai – ne pirmus metus ten lankausi) sudraudžia, sakydama, kad naudotis fotoaparatu draudžiama. Tik jai parodžius, suvokiu pasikeitusią aplinką – įspėjamuosius ženklus, draudžiančius naudotis „asmeniniais elektriniais įrenginiais“. Kiek susigėdęs išjungiu fotoaparatą.

Skenuoti iš mikrofilmo galintys įrenginiai tuo metu buvo užimti, tad tik klustelėjau – kiek kainuos… – „Litas į kompaktą, 60 centų ant lapo“ – gaunu atsakymą. Susimastęs nuseku ją į jos darbo vietą išsiklausinėti atidžiau. Ne, yra būtent taip – už kiekvieną A4 formato kopiją. O jūs manėte, kad „Copy 1“ lupikauja…

Supykdytų toks dalykas žmones, kurie eina ieškotis savo giminės šaknų tekstuose, kurių nė velnio nesupranta: „Kaip man čia mokėti už 15 lapų penkioliką litų!“. O kaip man mokėti 15000 litų už 15000 lapų, kurių neišvengiamai prisireiks per artimiausius penkerius metus? Priminsiu – tai yra daugiau, nei valstybė į doktorantą sukiša per metus. Manęs tai nesupykdė. Supratau tik, kad mano darbui šakės. Disertacijos, monografijos iškart tapo tolima svajone, o straipsniai – titanais, kuriuos teks nugalėti. Nes darbo sąlygos archyve yra faktiškai tokios, kokias apibūdinau aukščiau.

Iš tikro esi uždaromas 25 m2 patalpoje be saulės šviesos, gryno oro (aš nejuokauju) su dar dvidešimčia žmonių. Patalpa akimirksniu prisipildo aparatų burzgimo (mikrofilmų aparatai gerokai triukšmingesni nei stacionarūs kompiuteriai), durų trinksėjimo, mobiliųjų telefonų skambėjimo ir žmonių lakstymo šen bei ten. Per valandą joje nebelieka deguonies, tad kas valandą yra daroma 15 minučių pertrauka. 7 valandas tedirbančioje skaitykloje (plg. su 12 ar net 24 valandas dirbančiomis bibliotekų skaityklomis) būti negalima papildomą 1:45 minutes. Turint omenyje, kad aparatai toli gražu neveikia tobulai, ranka sukdamas mikrofilmą tas papildomas 15 minučių sugaišti ir džiaugiesi, kaip čia greitai susiruošti pavyko.

Tad darbo telieka penkios valandos. Nekalbant apie tai, kad įsitraukti į jį taip ir nepavyksta. Nes kas valandą esi keliamas nuo stalo prievarta. Kitas smagumas – ant stalo vos pakanka vietos mikrofilmams, tačiau labai pasistengęs gali sukombinuoti ir laptopą. Su ta sąlyga, kad liks kokia laisva rozetė netoliese. Jei naudojiesi šūdinu mikrofilmų skaitytuvu. Geresnis nepalieka vietos kompiuteriui. Kalba apie kokius nors žodynus (kurių, būna, prisireikia, kai skaitai tekstus trimis kalbomis – senąja rusėnų, senąja lenkų ir lotynų) ar literatūrą yra išvis iš fantastikos srities. „Maximos“ kasininkės savo didžiausio vergavimo laikais turėjo geresnes darbo vietas.

Tad štai. Jei nebūčiau studijavęs istorijos, man būtų nesuvokiama, kaip taip galima dirbti. Kadangi esu istorikas – esu įpratęs, kad mane šūdu laikytu bet kuris susireikšminęs biurokratinis sraigtelis. Tad dirbsiu. Taip, kaip išeis. Ieškosiu išeičių, gal kokias nors rasiu. Nukentės kokybė, nukentės tempai. Nukentės mano kvalifikacija ir karjeros perspektyvos, kurios priklauso nuo visų tų dalykų. Kas yra baisiausia, kad šįkart to sraigtelio titulas – kultūros ministras. Atkreipkite dėmesį į 13 ir 14 punktą. Dar kokių nors klausimų? Lietuvos valstybė faktiškai monopolizavo istoriją. Fuck you, kultūros ministre. Eikite nachuj. Paskui mus, istorikus, einančius ten tiesiai iš archyvo. Lietuvos valstybei istorijos nereikia. Vadinasi, nereikia ir istorikų. Užteks Jums ir Jūratės Statkutės de Rosales.

Ėt, tie seni geri laikai...