Žymės

, , , ,

rgbstock.com

Pirmiausia, ko gero, po tokios pertraukos, derėtų vėl pasisveikinti su Jumis, mielieji. Parudavęs ir pailsėjęs vėl imuosi seno gero užsiėmimo – bloginimo. Grįžtu pas Jus su keliomis pastabomis apie Kinijos stebuklą, įkvėptomis seno gero žurnalo – The Economist.

Turėčiau priminti, kad labai staigiai ekonomikos srityje neprotingėju. Galbūt neveltui tik ką mano kuklią bibliotekėlę papildė Olivier Blanchardo vadovėlis Makroekonomika. Tikiuosi, jis padės man tai, ką lig šiolei esu perskaitęs, susidėlioti į lentynėles, pažvelgti į platesnį kontekstą. Tiesa, Quo Vadis kol kas neleidžia skirti dėmesio šiam veikalui, tad komentuoti jo kol kas negaliu. Taip pat, tiesa, neaišku, ar išvis galėsiu (kalbu apie savo kompetencijos stoką).

Henrykas Sienkiewiczius, žinoma, neveltui apdovanotas, visgi stiprina Normano Davieso teigtą lenko kataliko stereotipą. Nesu didelis tautinių, kultūrinių ar etninių stereotipų gerbėjas, tačiau žvelgiant iš kultūrinės (ar, jei Jums patogiau, civilizacinės) aplinkos perspektyvos šis, regis, esti tikslus… Ah, juk aš ne apie tai.

Kinija visada man kėlė nepasitikėjimą. Viena vertus, kaip suteptas prekės ženklas, kita vertus, kaip supervalstybė. Tam tikra prasme čia esu Fukujamos šalininkas, tad Kinijos, kokią ją pažįstame šiandien, dominavimo pasaulyje galimybė man atrodė it žmogus su kruvinu peiliu rankoje, užtiktas žmogžudystės vietoje – bėda ta, kad auka buvo nušauta. Kitaip tariant, iš pirmo žvilgsnio regis akivaizdu, tačiau neteisybė. Tam tikra prasme, turbūt, perfrazuodami anglišką posakį galėtume sakyti – society is a bitch…


skaityti straipsnį „Ironija ir Kinijos proletariatas