Žymės

, , , ,


Lietuviškas viarslas kažkada vistiek suės savo česnako galvą. (photo: all rights reserved by j.labrado // via Flickr)

[Leo Lenox] Lietuviškas viarslas (terminą naudoju apibūdinti „geriausioms“ čia, mūsuose, auginto ir Vilniaus Brigados laikais ugdyto, Algirdo Brazausko puoselėto, asmeniškumų pritvenkto, pelėsiais dvokiančio verslo tradicijoms, kurios mūsuose juk tokios gajos – kad ir kaip Rokiškis tai neigtų) gauna dar vieną vinį į savo švininį karstą. Šįkart net ne nuo manęs… Tačiau aš pasiryžęs tokius tekstus skelbti, kol Jums, mielieji, dašus, kad tai irgi problema.

[Leo Astor] Jau praėjo pora savaičių, kai verkšlenau, kad su savo humanitarinių mokslų magistro diplomu nei su žiburiu (nei be jo) nerasiu darbo pagal savo specialybę ir kad, kaip ir po bakalauro studijų, vėl teks dirbti darbą, kuriam atlikti užtenka aštuntos klasės mokinio žinių, bet kuriame su tavimi elgiasi lyg būtum visiškas imbecilas. Tada brangusis paprašė, kad parašyčiau trumpą straipsnelį apie savo darbo patirtį pas vieną puikiai žinomą Lietuvos darbdavį. Jam ji pasirodė įdomi. Aš šiaip manau, kad su tuo susidūrė visi (na, gerai – dauguma, kitiems gal labiau sekasi…), kurie kada nors dirbo, kaip dabar sakoma, prekyboje. Kitaip tariant, kokioje nors velnio irštvoje, kur pardavinėja visokį šlamštą ir apgaudinėja klientus visais įmanomais ir neįmanomais būdais, o darbuotojai nuo Romos imperijos laikų vergų skiriasi nebent tuo, kad jiems nėra galimybės kvėpuoti grynu oru: veiksmas vyksta bunkeryje, į kurį su tamsa ateini su tamsa išeini.


skaityti straipsnį „Skaudžiai mėlyna spalva