Žymės

, , , , ,

Mielieji LGBT...

Pastaruoju metu buvau geras ir mielas, rimtai kalbėjau apie visokius dalykus ir stengiausi, kad visiems būtų įdomu. Tačiau, kaip dažnai atsitinka, kas nors mane paglosto prieš plauką ir tada mano gerumo ir rimtumo nebelieka. Man taip nepatinka, nes tada kunkuliuoju, kol neparašau. Tad štai – rašau.

Beje, aš neieškau priekabių. Mane tos priekabės pačios susiranda. Nenuostabu, nes ši paskutinė priekabė buvo įbrukta į akis intencionaliai – kaip plačiosios publikos nariui. Jei anarchofeminisčių blogą dar galiu ignoruoti, kiti žmonės, kuriuos kartas nuo karto perverčiu, pro akis nepraslysta taip lengvai. Tad, kaip sakė G. Carlinas: „I do not ask for these things. I am but a vessel“.

WARNING [N-18]: dėl grubios kalbos ir nuogybių besijaudinantieji neturėtų skaityti šio teksto. Nepilnamečiai – irgi.

Niekada nebuvau ir nebūsiu nei homofobas, nei seksistas. Bet šįkart parašysiu atsakymą Rožinio bloko manifestui. Pasinaudosiu teise įsižeisti. Tai nereiškia, kad įsižeidžiau. Tereiškia, kad šiuo pretekstu pasinersiu į intelektinio barbarizmo teikiamus malonumus. Žinoma, lengviausia būtų parašyti „kas nors atjunkit tų pyzdų internetą“, tačiau to nedarysiu dėl dviejų priežasčių. Pirma, visuomet buvau už idėjų pliuralizmą. Antra, būtų visai neįdomu.

p.s. Negaliu nepasidalinti Google Translator perliuku


skaityti straipsnį „British Racing Green