Žymės

, , , ,


Bond. James Bond.

Jau kuris laikas nesugebu prisiruošti parašyti ko nors prasmingo. Šis nesiskaito. Tad ėmiausi skaitymo, ne rašymo. Besiblaškydamas po internetą, radau šį tą labai neblogo. Štai, pavyzdžiui, straipsnelis apie naujos kartos redaktorius. Nekreipkite dėmesio, kad jis išspausdintas „Womans Wear Daily“ – atklydau iki jo per nuorodas. Yra ir kitas, šis jau iš solidžiau skambančio „The New York Times“ (tiesa, rubrikos „Fashion“).

Šių straipsnių dėka pasijutau visai nekrūtas. Nusipirkau nenutrintus džinsus, nerūkau cigarų (bet kas bandęs patvirtins – arba rūkai tuos gerus, nuo kurių „nei rankyčių, nei kojyčių“, arba grauži arklio mėšlą), o gerą škotišką viskį (nevisai Blue Label, bet šiek tiek nuvylusį Dimple; būčiau full of shit, tai pulčiau recenziją rašyti…) stiklinėje pakeičiau prancūzišku sidru.

Sakysite, rūkyti cigarus niekada nebuvo krūta. Pasakykite tai Toniui Soprano. O Jūs, pižonai, uždirbantys tiek, kad tegeriate single malt, purkštėlėsite, kad šlamštą reklamuoju. Patys Jūs šlamštas. Be to, nereklamuoju. Ir tą butelį reikėjo pirkti keliese, kad įpirktume. Gerai, kad bent jau cigaretes rūkyti nebėra taip krūta kaip anksčiau. Tačiau net ir tokiu atveju, be bro-dude-talk, kurios nekenčiu kaip lūpų pūslelinės, didelių pinigų ir svarbių redaktorių pozicijų, pamažu prarandu ar neįgyju potencialių krūtumo taškų. Jaučiuosi nurašytas.

Tačiau ne apie tai pradėjau. Bevartydamas popierinę spaudą prie ritualinės kavos su popierine spauda, aptikau nuostabių straipsnelių porą. Mūsų kairuoliškos ekonomikos rojuje jos neskamba sensacingai. Tiesą sakant, neskamba net išskirtinai. Tačiau norėčiau pasidalinti su Jumis tomis iškarpomis ir keliomis mintimis, kurios pailiustruos tai, ką vadinu kairuoliška ekonomine mąstysena. Tiesa, prieš tai darydamas, numesiu nuorodą į neblogą šūdlaikraščio „The Guardian“ straipsnį apie 150 MIT metų.


skaityti straipsnį „Iprotis: ekonominė kairė