Žymės

, , ,


Ne taip seniai teko pabendrauti su prof. Edvardu Gudavičiumi. Pokalbis buvo akademinis, susitikimas – dalykiškas. Tad pasakoti kaip ir nėra ką. Tačiau pokalbis su žmogumi, kuris prieš daugelį metų įkvėpė mane daryti tai, ką darau dabar (turiu omenyje ne blogą, aišku), negali nepalikti įrantos. Nors pats profesorius sako dabar esąs vėl tik studentas, tačiau pastabų turėjo pakankamai, kad studentu priverstų pasijausti mane.

Išeidamas išgyvenau tą trečio kurso laikų pojūtį, kad einu teisingu keliu, darau, ką noriu ir gebu daryti, o visas pasaulis – man po kojomis. Gerai. Tokio postūmio man, matyt, reikėjo. Tačiau dar kartą susiduriu su ta pačia didaktine problema: kaip paprastam žmogui perteikti tai, ką žinai esant tiksliausiomis, aiškiausiomis, pagrįsčiausiomis žiniomis apie mūsų praeitį?

Užduotis nėra lengva, tačiau nėra ir tokia sunki, kad būtų neįveikiama. Tad pamėginsiu dar kartą. Šįkart pradėsiu nuo Adomo ir Ievos. Paaiškinsiu, kas yra istorikas ir kuo jis maitinasi, kad jo teiginiai apie istoriją turėtų būti vertinami labiau negu, pavyzdžiui, vadybininko: „Ekspertizė ir „istoriko garbės žodis“.


skaityti straipsnį „Ekspertizė ir „istoriko garbės žodis“