Žymės

,

damn...

Kai kurie jūsų, mieli skaitytojai, turbūt su tuo nesusiduriate. Nes nerašote. Tačiau kitiems rašymas yra problema. Problema, net kai žinai, ką rašyti, net kai žinai, kad privalai rašyti. Nes laikrodis tiksi ne tavo naudai. Jausmas pasnašus į tą, kuris apimdavo antradieniais ir ketvirtadieniais prieš mokyklą (rusų kalbos pamokos). Norisi išnykti. Numigti ir pabusti, kai viskas jau bus pasibaigę. Net jei nekalbėsime apie sažinę, graužiančią, jog nerašai.

Tokiais atvejais viskas, ką parašai, atrodo blogai. Kaip ir visas šitas tekstas. Gerai, kad blogas ne mano. Tada parašai, ištrini, vėl parašai, vėl ištrini. Su kiekvienu „parašai, ištrini“ žodžius imi rinktis atidžiau. Kol nebelieka žodžių. Tada norisi tiesiog spjauti į viską.

Tebūnie tai įspėjimas. Tiems kurie nerašo: „nerašykit, nuo rašymo skauda galvą“. Tiems, kurie rašo: „mėgaukitės, jei galite lengvai rašyti“. Grįžtu prie nekenčiamo teksto. Po jo – redaguosiu ir versiu. Daugiau nieko. Nesistebėkit, kad po šiuo pranešimu straipsnio nėra.


 skaityti straipsnį „Straipsnis, kurio nėra“.