Žymės

, ,

Skiriu šį koliažą visiems savo skaitytojams, sakydamas: “žiūrėkite, ka padarėte!”.

Pradžia buvo visai smagi, tikiuosi, taip tęsis ir toliau.😉 Padėkosiu pasidalindamas su Jumis keliomis šviežiomis literatūriškomis mintimis – po nuotrauka…🙂

Karštis buvo slegiantis. Tvankus miesto oras dusinte dusino. Įsitaisiau kėdėje ir užsisakiau mineralinio su ledu. Jokio skirtumo, kai pagalvoji, viskas, kas šilčiau nei leidas, bus perkaršta. Ji prisidegė cigaretę. Pasivaišinau ir aš – blogiau nebus. „Tai ką studijuoji?“ – pradėjo tarsi tardytoja. Nekenčiu šito klausimo. Jaučiuosi taip, tarsi turėčiau pasiaiškinti. „Istoriją“, ištariau ir nejučia pasimuisčiau kedėje – tarsi ketindamas išvengti pašaipos, kurią šis atsakymas neišvengiamai sukelia. Naudodamasis akimirka, kai mano pašnekovė traukė gilesnį dūmą, pamėginau atgauti orumą neva patogiai išsidrėbdamas gana nepatogiame įtaise, kurį tik bestuburiai organizmai pavadintų krėslu. „Tai Bumblauskas būsi?“ – po nedidelės pauzės paklausė su gana nuoširdžiu šypsniu. „Nieko gudresnio nesugalvojai?“ – pagalvojau. „Rašau knygą“ – vangiai atsakiau. Sekinantis karštis ir durni klausimai – puiki iniciatyva užsivesti ilgam monologui. Pašnekovės antakiai šoktelėjo, tačiau niekinanti poza nepakito. „Apie ką?“ – „Apie istoriją…“ – šypteldamas numykiau. Akivaizdžiai neegzistuojantis kiekis pastangų, kurias idėjau į šį atsakymą, ją suerzino ir ji nepasikuklino to parodyti. Žinodamas klausimą, kuris kirba jai galvoje (ar kirbės po to, kai praeis „įsižeidimas“), pratęsiau mintį. „Baigęs mokyklą maniau, kad visa istorija jau parašyta. Žavėjo jos romantika, nors tuomet taip sau ir nesakiau. Mūšiai, raitija, pergalės… Niekai, kai dabar pagalvoju. Univere greitai paaiškėjo, kad buvau neteisus.“  -„Jo, aš irgi, kai pagalvoju („O! ir taip būna?“ – šmėkštelėjo man), ką apie tą istoriją galima rašyt?“. – „Na, turbūt ne apie mūšius…“