Žymos
Informacija, Knygos, Kritika, Lietuviški blogai, Piktoki paburbėjimai, Technologijos, Visuomenė, Žiniasklaida, Žodžio laisvė
“Ačiū, puikus straipsnis”, sako vieno labai didingo tinklaraščio susijaudinęs skaitytojas, kątik per ausį išdulkintas plonu, ilgu informaciniu falu. Žmogus džiaugiasi sužinojęs, kad anglų kalba išsivystė iš prancūzų per kelis šimtmečius, o lietuvių kalba nekito tūkstantmečius, kad žmogus mūsų planetos paviršių mina jau du milijonus metų ir apie filosofus, prieš aštuonis tūkstančius metų dėsčiusius nuostabias įžvalgas savo mokiniams ir pasekėjams. Netrukdamas ir nestabtelėdamas puola dalintis ta informacija, kurios falo savininkas nežinojo — tęsdamas pavydėtino niršumo apsikeitimą neabejotinai steriliais informaciniais skysčiais.
Būtent tokios groteskiškos virtualaus gyvenimo scenos siūbuoja pastaruoju metu popierinėje periodikoje skambančius pavojaus varpus, skelbiančius internautų invaziją. Invaziją kuri kėsinasi be gailesčio sugriauti žurnalistikos etikos ir moralės normas skaitlingais ir pridėtinės vertės nekuriančiais komentarais naujienų portaluose. Tiesa, varpų dūžių obertonai ataidi ir rimtos, analitinės ir, kas svarbiausia, profesionalios žurnalistikos neabejotino išlikimo viltį. Bet jie klysta. Bent jau identifikuodami pagrindines lietuviškos interneto erdvės problemas.
Nei čia šviesa, nei tunelio, nei gale. Nykuma čia ir nemokšiškumas. (cc)
Pagrindinė problema nėra komentarai apie žydų ir masonų sąmokslus, nei apie konkrečius 60% riebumo keiksmažodžiais palydimus asmenis. Komentarai yra nelyg „Galios hitų radijas“. Pastarosios šlamšto Amazonės niekas nesikėsina uždrausti, nes kiekvienas gali jos tiesiog neįsileisti į namus. Kaip ir komentarų, kurie, galų gale, vis viena yra portalų redakcijų reikalas. Pagrindinė virtualiosios žiniasklaidos problema yra apgailėtini standartai, kuriuos ji sau kelia. Net, kaip brangioji kadaise pavadino, snobų ir pižonų landynėje (ji turėjo omenyje konkretų socialinį tinklą, kurio srautai ne taip seniai tino nuo kokybiško turinio pasiilgusiųjų ekstazės) nesibaidoma ne lapsus linguae ar gramtinių klaidų (kam jų nepasitaiko), bet ir infantilaus nesiskaitymo su faktais.
Vienas įtakingiausių žmonių internete kadaise uždavė tokį toną: „jei dar kabinėsitės prie faktinių klaidų mano rašiniuose, tai…“ Grąsinimas ar pasipiktinimas kažkuo baigėsi, tačiau nebepamenu kuo. Svarbi, kaip ten bebūtų, yra pirmoji dalis. Nepaisant to, kad ypač intelektualiai jaunesniems rašytojams jo įtaka yra išties milžiniška, drįsiu atsidusti, kad tai buvo labiau simptomiškas, nei realaus postūmio galią turintis pareiškimas.
Prieš daugiau nei metus rašiau apie žiniasklaidoje vyraujantį 15 minučių principą. Tąkart kalbėjau apie laiką, skiriamą įsisavinti kasdienei informacijai. Panašų principą galime įžvelgti ir gerokai gausesniuose socialiniuose tinkluose ar blogosferoje patiekiamuose patiekaluose. Vietoje mažos porcijos, tiesa, čia gaunate daugiau už tą pačią, 15 minučių, savikainą. Vietoje mažos pusėtinų lietinių porcijos gaunate gerokai didesnį šūdburgerį. Jei esate pratęs prie didžiulės lėkštės orkaitėje keptos kalakutienos krūtinėlės su garnyru ir priedais, nei vienas variantas jūsų nepasotins.
Ne, atsakysiu į kai kurių jūsų galvose bręstantį klausimą. Nereikia tinklaraštininkams privalomai mokėti atlyginimų mokesčių už autorines teises pavidalu. Suvokimas, kokia nepalenkiama dauguma jų tikrai nėra verti būti atlyginti už pastangas, nėra maloniausia mane aplankiusi mintis, tačiau ji teisinga. Ir, priešingai nei naujienų portalų ar dienraščių atveju, ne tinklaraščių savininkai mojuoja rimbu, varydami žurnalistus kaip Vytautas arklius palei Žalgiryje išstatytas eiles. Mūsų internetinėje padangėje net ir rimčiausieji socialinės medijos atstovai sąmoningai renkasi nebūti rimta socialine medija.
Ši mintis blaivinanti tiek pat, kiek ji yra baisi. Blaivinanti, nes nebebaisu, kad prenumeruodamas kai kuriuos periodinius leidinius švaistai pinigus vėjais. Baisi ji tuomet, kai supranti, kad mamos ir tėčiai ne tik veda savo vaikus į greito maisto užkandines valgyti. Informacijos vandenynai, kuriuose mamos ir tėčiai nardo auklėjimo paslapčių, yra maistą atitinkančios kokybės. Šiandien jų šūkis — „mokykloje kiekvienam penktokui po planšetę!“ Ar jie iš proto išsikraustė?..
Čia išvardinsiu prielaidas, pataisyk, jei klystu:
1. Komentatoriaus niršumas
2. Kad žurnalistai, rašantys rimtus ir analitinius straipsnius negali to daryti antirnietuose
3. Kad internetinė žiniasklaida kelia sau kažką.
4. Kad nepasiūlys internetas ten kažkokio kalakuto.
5. Mokėti tinklaraštininkams už autorines teises.
6. Kad rimti medijai sąmoningai būna nerimtais internete.
7. Kad vaikai pages gavę prieigą anksčiau prie šlamšto kranelio.
Na, tai dabar vėlgi iš eilės:
1. Naujos informacijos sukeltas poveikis individui yra proporcionalus ir adekvatus tai informacijai, kurią pastarasis jau turėjo iki šiol. Nuolatinis papildymas ir kvestionavimas yra tobulėjimas.
2. Nes už darbą nemotyvuojami? Na, bet jeigu toks jau gudrus dėdė/teta moka tokį puikų analitinį straipsnį parašyti, tai kodėl jis negali susimotyvuoti kažkaip? Ką?
3. Čia manding ne internetinė žiniasklaida sau kažką kelia, o jūs pats, Leo, keliate jai kažką. Ir matote, Leo, tai į ką žiūrite, o žiūrite tik ten kur norite/galite/mokate.
4. Tai ne tik kad kalakutą, bet ir išpjovą ir išpjovų pusryčiams/pietums ir vakarienei, o apetitaizeriams dar ir mažųjų juodųjų žuvų kiaušinių. Čia aš taip manau. Bet čia gal mano tokios espektacijos nekokybiškos. Antra vertus, jei dėdė/teta moka dirbti/analizuoti ir rašyti, tai kas trukdo kepti kalakutą? Ar ir vėl motyvacija? Nesusimotyvuoja niekaip nu…
5. Trololo
6. Ar kalbi apie maskuotę? Savo tingumo ir neišprusimo maskuotę? Ar ir vėl motyvacija kalta?
7. Čia kitaip nei projekcijomis nepavadinčiau. Antra vertus gera projekcija pusė fakto. Bet kiek ji gera, tai neaišku. Būtų gerai paaiškinimas.
Klysti.
Netaisysi?
Galvojau netaisyti, kad nepasirodyčiau labai piktas, bet, kad jau paprašei… Reaguosiu į „prielaidas“ kaip į tiesiog teiginius, nes su žodžiu „prielaidos“ čia kažkas ne taip.
1. Niršumas ne komentatoriaus, o informacijos apsikeitimo. Read before you comment.
2. Tai, kas pateikiama kaip rimti internetai dažniausiai nei iš tolo kokybe neprilygsta spausdintai spaudai. Ne dėl to, kad nemotyvuojami, o dėl to, kad nesistengia. Nes jiems pochuj. Motyvavimus paliksiu vadybininkams, tegul jie užsiima nenaudinga veikla. Čia sprendimo reikalas — spausti „publish“, ar prieš tai dar pagūglinti biškį, gal knygą kokią perskaityt? Problema kyla būtent dėl to, kad:
3. Internetinė žiniasklaida nekelia sau jokių tikslų, todėl ir pavojaus jokiai kitai žiniasklaidai nekelia. Nors pasigirti mėgsta, kad štai čia dabar jau pyzė spausdintam žodžiui, nes viskas čia tuoj bus nemokama skaitmena.
4. … Nežinau, kur jūs randat ką nors bent panašaus į tai, kas spausdinama ant popieriaus. Pas Donskį gal. Visa kita yra kaip iškepti blynus, koks fainas yra Murakamis ir kaip pasididinti pardavimus. Dar žurnalistai apie žurnalistų sąjungą parašo. Visa kita yra dienoraščiai, kurie yra fun, bet net iš tolo negali konkuruoti su žiniasklaida.
6. Ne apie jokią maskuotę. Apie neįdėtas pastangas. Nenorą, ambicijos nebuvimą. Arba neadekvatų savo gilių žinių iš lempos vertinimą. Bet tikiuosi, kad tai nenoras.
7. Vietoje to, kad vaikas vartytų namie ant kiekvieno kampo padėtas enciklopedijas ir sveiko proto populiarinimo knygas, mes pasirengę mesti juos į srutomis putojančius interneto vandenis be deguonies baliono anei gelbėjimosi liemenės. Šlamštas tai yra, šlamštas, internetas — tai nekokybiškos informacijos (išskyrus porno, kas yra labai informatyvu, tiesa, gali įvaryti kompleksų bet kam, neturinčiam arklio falo) vandenynas, kuriame patys nevisada mokame plaukti, bet drąsiai metame į jį vaikus. Te, planšetė į rankas, išsigūglink namų darbus. Nes mamytė turi nueiti apsikirpti.
1. Dėl “niršumo” ach… ten tiek epitetų… nesusgaudžiau.
2. O kodėl nekelia? Va, pvz. pats keli. Juk taip?
3. Kelia tikslus – užsidirbti. Kad ir iš reklamos. Popierinė kelia tikslą “išgyventi”. Nebent įrodysi atvirkščiai.
4. Aš matai neskaitau popierinės visai. Tai nežinau kas ten geriau nei internetinėje. Mano vėlgi gal kiti tikslai. Duoti nuorodų į kur nors, kur man atrodo rimta ir įdomu?
6. O kokios manai priežastys nenoro? Tingumas?
7. Tai numesti galima ne tik planšetę. Galima numesti “žmones” arba [įrašyti spausdintinį šlamštą ant popieriaus]. Na gerai, norint numesti planšetę reikia suprasti ką darai ir padaryti taip, kad vaikas gautų tai ką tikiesi, o ne tai ką jis pats ras. Tam reikia kompetencijos ir išmanymo. Sakau, kad tavo pavyzdys yra vienpusis iškeliant to neigiamąją pusę. Žinoma ją lengviau iškelti ir pastangų tam mažiau reikia (čia kalbu iš mamos numetančios ipadą pozicijos)
2-3. Apie tai, kad „nekelia“, sprendžiu iš kokybės. Ir sakau, kad „nekelia“, kad nereikėtų kaltinti bukaprotiškumu. Tikiuosi, kad nekelia, kitaip sakant. „Užsidirbti“ nėra tie tikslai, apie kuriuos kalbu. Statybininkai irgi kelia sau tokį tikslą, tai nereiškia, kad jie yra popierinės žiniasklaidos konkurentai. Apie kokybėn nukreiptus tikslus kalbu.
4. Jei jau nuorodų, tai pageidautina iš ten, ko nėra mano skaitomųjų sąraše.
6. Žr. 2-3. Tiesa, priežastys, įtariu, yra labai individualios.
7. Taip, reikia kompetencijos ir išmanymo. Informacijos redaktoriaus, kitaip tariant. Kuriuo dirbant septynių minučių per dieną su vaiku neužtenka.
Tuštuva.
Šlamšto rašymas nėra smerktinas dalykas. Kaip, beje, ir šlamšto skaitymas. Čia aš taip manau. Pagrinde dėl to, kad aš skaitau daug šlamšto ir tuo pačiu ir pats kartas nuo karto prirašau kokių tai nesąmonių. Išskyrus tuo atveju, kai viskas kas skaitoma tėra tik šlamštas.
Rimtoji spauda išliks rimta. Kad galiausiai iš pašto dėžučių visiškai persikels į internetą tai čia beveik neabejoju. Kad dalis rimtosios spaudos dėl nerimto šlamšto įtakos išnyks, tai čia irgi neabejoju. Bet čia vien dėl to, kad dalis rimtosios spaudos skaitytojų iš tikrųjų labiau norėtų skaityti šlamštą tik neturėjo tokio gero priėjimo prie šlamšto, kokį turėjo prie rimtųjų rašinių.
Įvyks (dabar vyksta?) senosios žiniasklaidos mirtis. Po kurios iš senosios žiniasklaidos pelenų atgims feniksas, kuris iš esmės bus senoji žiniasklaida, bet su navarotais… Ir mažiau bet tikresnių naudotojų. Čia mano tokios šlamštiškos prognozės…
O kad didžioji dauguma žmonių visiškai debiliškai auklėja ir prižiūri savo vaikus, tai čia nėra interneto išradimas ar įtaka. Kiek tėvų vis dar daužo (tikrąja to žodžio prasme) savo vaikus? Nes kitaip jie neklauso. Manau, blogo blogo perskaitymas jam labai nepakenks. Arba, pavyzdžiui, kiek iš mūsų augdami buvo skatinami skaityti knygas? Aš nebuvau. Išskyrus pačioje pradžioje – kai tik mokinausi skaityti. Manau, Pifo nuotykių perskaitymui buvau pastūmėtas. Knygų skaitymą aš atradau tik po to kai gavau teisią balsuoti. Kad prastai auklėjamiems vaikams bus duotas įrankis prieiti prie didžiulio kiekio informacijos, tai čia yra gerai. Gal dalis ras ką nors gero ir pabėgs iš užburto rato – pusdurniai tėvai užaugina pusdurnius vaikus, kurie augins pusdurnius anūkus ir t.t.
Ne, aš ne dėl rašymo. Aš niekada nesakiau, kad tai yra iš principo blogai. Tačiau nereikia įsivaizduoti konkurencijos ten, kur jos būti negali. Kaip Delfi nėra konkurentas IQ, taip ir blogai nėra konkurentas nei Delfi, nei IQ. Nepaisant to, kad patys blogeriai retkarčiais leidžia sprūstelti naiviai vilčiai, kad jie ką nors pakeis savo tinklaraščių turiniu. Nepakeis. Nes turinys nepakankamai kokybiškas.
Iš esmės veltis į diskusiją apie žiniasklaidos perspektyvas nėra didesnės prasmės, nes a) faktiškai su viskuo sutinku, b) smulkesnėms spekuliacijoms nėra ribų. Bijau tik, kad perėjimas nuo tradicinės iki šiuolaikinės (ar kaip tuos dalykus pavadinti) žiniasklaidos įvyks daug sklandžiau ir paprasčiau, nei aš įsivaizduoju kurios vienos žiniasklaidos „mirtį ir atgimimą“.
Aš užaugau su enciklopedijomis „Mokslas ir visata“ ir „Gyvoji gamta“ rankose. Devintoje klasėje svarstydavau, kur dingsta vieno protono krūvis, kuomet atomai susitrina į vientisą masę super masyviai supernovai traukiantis į juodąją skylę. Ne todėl, kad kažkas skatino. O todėl, kad kai knygų lentyna yra vaikų kambaryje, o į tave kasdien spokso didžiulės knygos viršeliai, vieną kartą imi ir atsiverti.
Tuo metu tėvai gali toliau daryti tai, ką darė iki tol, nes enciklopedijos redaktorius jau pasirūpino, kad vaikas (ar bet koks kitas žmogus for that matter įgytų sveikų žinių, o ne pamišusio dalbajobo kliedesių apie Sarmatiją. Taip, sutinku, buki žmonės užaugins bukus žmones. Tačiau bukas žmogus + redaktorius turi geresnius šansus, nei bukas žmogus + internetas.
Žinoma, informacija yra gerai, kaip ir tekstai lengvai pramogai yra gerai, tačiau nereikia puoselėti nereikalingų ambicijų bei skleisti nepagrįstų minčių apie beribį interneto gėrį. Jis geras mums, tiems, kurie jau turi kažkokį žinių ir įgūdžių bagažą, kurį naudojame patys nesusimąstydami. Tačiau jis yra įgytas, ne įgimtas, todėl jo formavimui reikėtų skirti daugiau dėmesio, nei tik suteikti galimybę pasiekti informaciją.
“mokykloje kiekvienam penktokui po planšetę”
puikus epilogas, įprasminantis XXI a. Vakarų civilizacijos būtį
Labai nuvertinate Vakarų civilizaciją, prilygindami ją žaislams ir vartojimo įpročiams
Juk logika po tokiais siekiais aiški — kad tėveliai būtų užganėdinti mokyklos modernumu, o vaikučiai patenkinti naujais žaislais. Kaip Petras čia kątik sakė, teoriškai iš to gali netgi išeiti kažkas gero. Bet
ne viskas auksas, kas auksu žibanemaža dalis tos idėjos yra bereikšmis išsikalinėjimas…