Žymos
Informacija, Istorija, Istorikai, Knygos, Kritika, Lietuviški blogai, Mokslo politika, Piktoki paburbėjimai, Technologijos, Visuomenė, Žiniasklaida
Įprastos nuobodžios iliustracijos
Na, gerai, parašysiu dar vieną atsakymą dar vienam mano skaitomam blogeriui. Čia jau mane gena faktiškai profesinis išdidumas, tad atsakyti jaučiuosi pusiau įpareigotas.
Grumlinas pora paskutinių įrašų išreiškė nusivylimą istorikais, kurie nekuria internetinių puslapių, nesidalina savo išmintimi interneto platybėse ir nedirba nemokamais gidais, rašydami brošiūrėles apie dvarus, kuriuos būtų verta aplankyti. Šiek tiek pyktelėti turiu ir jaučiuosi turįs teisę.
Panašu, kad moderniosios technologijos užpuolė istorikus, vos spėjusius atitirpinti raumenis nuo sovietinių pančių, nepasiruošusius. Nekalbu tik apie internetinės erdvės kone visiška pergale pasibaigusią debilų armijos okupaciją. Aktyviai veikiančius istorikus Lietuvoje galima nesunkiai sutalpinti į (duok die!) porą autobusų, o svarbiausi istorijos tyrimai stovėjo aklavietėje 50 metų.
Tarsi to būtų maža: istorikai yra dar ir individualūs gyvūnėliai. Kyla bent dvi problemos, kurias (toli gražu ne kaip pasiteisinimą) norėčiau išryškinti.
skaityti straipsnį „Istorikai kalba su visuomene“
Tiesą pasakius, pats nelabai užfiksavai mano antrojo rašinio esmę: valstybės finansuojamas …, istorikų pildomas ir prižiūrimas, entuziastų palaikomas internetinis portalas
Realiai jam tvarkyti (už pinigus) užtektų sysadmino, istoriko ir poros magistrantų, o straipsniai galėtų būti ir užsakomi, tada straipsnių apie dvarus tikrai atsirastų. Kalba neina apie nemokamą darbą, kalba eina apie mokesčių mokėtojų pinigų sugrįžimą kokybės pavidalu.
Tai kad užkabinau. Kol istorijos populiarinimas neaišku ar mokslas, valstybė nesiims finansuoti…
Valstybė (jei yra valstybė, o ne politikierių įsteigtas UAB bapkių plovimui) turėtų suvokti, jog patriotizmo auklėjimas yra investicvija į savo pačios ateitį
Patriotizmo auklėjimas skiriasi nuo istorijos mokslo kaip diena ir naktis. Nes patriotizmo auklėjimas nepasistūmėjo nė per gramą nuo XX a. pradžios, o istorijos mokslas pasistūmėjo. Tad patriotizmo auklėjimas ir yra pasakos apie tai, kokie mes jėgovi. O kad darosi panašu, kad baltaraiščiai buvo kaip reikalas antisemitai ir sėkmingai šaudė žydus dėl to, kad tie žydai, pasakyt jau negali, nes bus nepatriotiška. Kažkada seniai seniai apie tai kalbėjau kaip apie istorikus kaip pavojingiausius mokslininkus. Patriotizmo auklėjimui, kaip jį supranta valstybė, reikia kalbėti taip, kaip liepė. Istorikai taip nebedaro nuo LKP istorijos katedrų uždarymo.
Tačiau su pagrindine tamstos mintimi visai sutinku. Svarbu išsiaiškinti, ką reiškia “patriotizmo auklėjimas”.
Yep, susiderinkime sąvokas ir pirmyn. Man “patriotizmas” tapatus “meilei Tėvynei”, ir jo aš nepainioju su ura-patriotizmu tipo “nuo jūros iki jūros” “lenkai mūsų amžini priešai” – palikime šitą LT-patrejotams
Istorijos mokslas dėl mokslo yra niekam nereikalingas, ir visuomenė teisi, ignoruodama tokį mokslą. Jis turi visuomenei duoti pridedamąją vertę kad ir patriotizmo, tfu, meilės Tėvynei, pavidalu, t.y. žmogus turi žinoti (bent jau bendrais bruožais) savo šalies istoriją. Kitas dalykas – istorija turi apimti ne vien globalius įvykius tipo Žalgirio mūšis ar Napoleono karai (a propos, ką vidutinis lietuvis žino apie tą laikotarpį?), bet (galbūt netgi visų pirma) konkrečios vietovės istoriją. Ir čia nereikia mokslinių staripsnių, o būtent reikalingas istorijos populiarinimas. Nes tik tada žmoguje atsiras suvokimas, kad čia jo vieta.
Tarp kitko – rašydamas apie Vilkėno dvarą, radau ant rūmų uždėtus du herbus. Vieną (Pliaterių) identifikavau gana nesunkiai, o va prie kito (Dąbrawa) teko pasikapstyti, kol kilo mintis, jog tai grafo žmonos herbas. Tad teko biškį pasinerti į ginekologiją, tfu, geneologiją. Šiaip neturiu jokio istorinio išsilavinimo, tad manau, kad gudresnis magistrantas tikrai galėtų tokius tyrimus daryti prireikus. Aišku, tuos tyrimus turi sponsoriuoti valdžia, jei ji mano, kad reikalingi piliečiai su smegenimis galvoje ir kojomis Lietuvoje.
Žvilgtelėsiu, kai užbėgsiu, bibliotekoj į Rimšos knygą (galbūt ir Kojelavičiaus herbyną), duosiu žinot, kieno (su Pliateriais susijusio) herbas tatai buvo. Užtruksiu neilgiau 20 minučių (be knygos atnešimo iš saugyklų).
Idėja yra gera, kaip minėjau, žinau apie istorinės geografijos duombazės planus in motion, reikės galbūt pasiūlyti pasvarstyti istorijos populiarinimo „padalinį“ apmąstyti. Paveldosaugininkams turėtų būti smagu ruošti medžiagą apie dar likusius dvarus, pilis ir kitas įdomybes. Nežinau, gal manes paklausys, gal ne. Bet kokiu atveju, juk pats keliate nuorodas į dvarų duomenų bazes. Vadinasi, žmonės jau dvarais užsiima.
Na, bet kokiu atveju, Jūsų mintį supratau. Apgailestauju, kad nieko apčiuopiamo negaliu pasiūlyti, bent jau kol kas. Tačiau tarp jaunesnių istorikų vis kyla mintis kita apie tokius dalykus. Gal ko nors iš jų ir sulauksime.
Tai jau išsiaiškinau, kad Vilkėno dvaro pirmojo savininko Pranciškaus Broel-Pliaterio žmona buvo Marija Ciechanoviecka, kurios familinis herbas ir buvo Dąbrowa. Belieka kada nors kur nors sužinoti, kodėl erelio sparnas su jį pervėrusia strėle žiūri į kitą pusę, nei aprašyme, bet tai jau bonbonkės